Mirusiųjų fotografijos, kam?

Mirusiuosius pagerbti ar/ir įamžinti statomos statulos, garbės lentos, negyvojo vardu dažnai vadiname gatves, kitaip susiejam mirusįjį su sąlyginai amžinais objektais. Tačiau kaip dėl tiesioginio, net tiesmuko būdo įamžinti? Kaip dėl įamžinimo ne žmogaus, kuris gyveno metų metus, atminimo, o to žmogaus palaikų įamžinimo? Dabar, kiek suvokiu, tai nėra taip populiaru, bet pavarčius senesnės kartos foto albumus tokių atvaizdų randu ne vieną. Ši įrašo pradžioje esanti nuotrauka ypač patraukė mano dėmesį – ji buvo eksponuojama mažame Krakių gimnazijos muziejuje kartu su kitomis vienuolių nuotraukomis. Tam, kad ta nuotrauka pasiektų mano akis, turėjo būti priimti mažų mažiausiai 2 sprendimai. Pirmas – fotografuoti mirusįji ir antras – įtraukti tą nuotrauką į muziejaus ekspoziciją. Kam?

Kažkada būdamas mažas mačiau filmą, kuriame banditėliai, norėdami įbauginti vieną jaunuolį, rodė jam jų nužudytų aukų fotografijas.

Tikiu, kad negyva vienuolė buvo fotografuojama tikrai ne dėl to, kad kažką įbaugintų, bet visgi, “kam tai buvo daroma?” nebūtinai yra lengvas klausimas. Dėl ko banditai fotografuoja mirusiuosius numanom, dėl ko kriminalistai tai daro, taip pat, dėl ko tai daro šokiruoti norintis menininkas, taip pat, bet kodėl tai nori daryti šeimyna, išlydėdama savo artimąjį? Nejaugi tai tikrai puikus atsiminimas – turėti albume, pasikabinti ant sienos kambaryje ar net gimnazijos muziejuje parodyti vaikams ir kitiems to muziejaus lankytojams?

Ką manai tu apie negyvų žmonių fotografijas?